Įvažiuojame į Černobylio rajoną

Pirmas postas -tikrina, tikrina, tikrina... (valandą laukėme, kol praleis)


Ant tvorų aplink prikabinėta perspejančių ženklų su žodžiu "radioaktyvu"

Įvažiuojame į vadinamąją 30 km zoną - joje radioktyvią žolę rupšnoja... Prževalskio arkliukai (įsižiūrėk). Jie laukiniai ir ramiai gyvena čia, nes niekas jų negaudo ;]

Žemėlapis, kuriame parodyta, kaip sklido radioaktyvios medžiagos. Raudonose vietose dozimetras net spirga

O štai ir stacionarus dozimetras, kuriuo pamatavo, ar mes iš anksto nesame radioaktyvūs ;)

Černobylio katė. Ausį jau galėjo ir koks nors gentainis apgraužt - nebūtinai radiacija ;] Gal tiesiog pavasaris (gaila, jog nematėme jos patamsyje - gal šviečia visa ;)

Posto darbuotoja papasakojo apie šerną iš "zonos" glūdumų, kuris nieko nebijo ir ateina kaulyt maisto iš žmonių
Paminklas per avariją žuvusiems gaisrininkams ir darbuotojams - čia buvo maža Hirosima
Po šiom kalvelėm užkastas visas kaimelis. Namus nugriovė ir užvertė žeme. O viršuje jau auga medžiai

Aušinimo kaminas. Nieko baisaus - pro jį eidavo garai

Patalpoje dozimetras rodo, kiek radiacijos ant namo stogo - 1,24 milirentgeno per valandą

Elektrinės maketas. Pro langą matėsi ir pats "Sarkofagas", bet fotkint neleido kažkodėl

Na va, mes kieme ir pagaliau nupaveikslavau visą "nusprogusią" elektrinę. Teisingiau, jos bloką

Važiuojame į Pripiat miestelį, kuris už kelių km nuo elektrinės ir iš kurio po avarijos evakavo 50000 žmonių

Ir vėl postas ir vėl mus tikrina

Namai - vaiduokliai

1986 šį restoraną pastatė, bet net įrengt nespėjo

Apleisti gyvenamieji rajonai. O sako, jog miestelis buvo gražus...